Kategorija: Naujienos

Kartu ne tik namuose, bet ir darbe. Šiuo metu tarpmiestinius autobusus vairuojanti šeimyna pirmuosius savo istorijos puslapius užrašė prieš 30 metų. Apie vingių ir savęs ieškojimų kupiną kelią pasakoja Saulius ir Vilma Petkevičiai, nuo pat pirmųjų pažinties dienų tiek asmeninį, tiek profesinį kelią tiesiantys kartu.

Net po 30 bendrų gyvenimo metų pasakojant apie savo pažintį Sauliaus ir Vilmos akys spindi.

„Grįžęs iš privalomosios karinės tarnybos nuėjau pas mamą į darbą ir čia ją pirmą kartą išvydau. Pamačiau ir pasakiau sau, kad ji tikrai bus mano. Negalėjau paleisti nuo pat pirmo žvilgsnio. Ir štai – mes jau čia“, – apie savo pažintį, neslėpdamas džiaugsmo, pasakojo Saulius, juokdamasis, kad žmona gal kokia magija užsiima.

Atrado savo vietą už autobuso vairo

Gyvenimas taip susiklostė, kad abu pašnekovai pradėjo dirbti kariuomenėje ir kartu ten išbuvo net 20 metų. Kuopos vadu dirbusio ir kapitono laipsnį turinčio Sauliaus teigimu, po darbo karo tarnyboje prasidėjo artimos širdžiai veiklos paieškos, kurios galiausiai atvedė prie tarpmiestinio autobuso vairo.

„Po kariuomenės trejus metus savęs ieškojau, bandžiau įvairias veiklas. Pirmiausiai įsidarbinau tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau toks darbas buvo ne man – negalėjau gyventi kabinoje. Vėliau kartu su žmona vežiojome siuntas, tačiau ir ši veikla buvo ne prie širdies. Trūko visko, kas kariška. Galiausiai žmona atvedė į kelią, kuriame esame ir dabar“, – pasakojo pašnekovas.

„Visada norėjau vairuoti autobusą. Kažkodėl autobuso vairuotojo pareigybė man visada imponavo. Pamenu, kad atkreipdavau dėmesį į visada tvarkingai apsirengusius ir pasitempusius vairuotojus, todėl galvojant apie naują profesinį žingsnį, įkalbėjau vyrą kartu išbandyti šią sritį“ – pasakojo Vilma.

Saulius paantrino, jog visų pirma tai buvo žmonos sumanymas. „Eime kartu, kad man būtų linksmiau“, – žmonos žodžius prisiminė Saulius, pasidžiaugdamas, jog autobuso vairuotojo teises abiem pavyko išsilaikyti iš pirmo karto.

Prisimindamas savo pirmuosius mėnesius „Kautroje“, S. Petkevičius pasakojo, kad didelio autobuso vairuoti nenorėjo. „Atėjus pas vadovą paprašau, jog paskirtų mikroautobusą važinėti miesto maršrutais. Vadovas sutiko, tačiau tik 6-iems mėnesiams. Baigiantis šiam laikotarpiui, galvojau, gal pamirš, bet lygiai po numatyto laiko ir nė diena vėliau, vadovas mane pasikvietė ir sako, kad laikas persėsti prie didesnio autobuso vairo“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

„Tai darbas, apie kurį niekada nebūčiau pagalvojęs. Tačiau net nežinodamas ieškojau būtent jo“, – atviravo. Paklaustas, kaip šis darbas tapo tokiu artimu, Saulius nedvejodamas atsakė, kad čia rado tą karišką tvarką, kurios ilgėjosi po karinės tarnybos. „Vairuotojo uniforma, kaip ir kariška, įpareigoja būti kitu žmogumi. Tas įpareigojimas primena kariuomenę, discipliną, dėvėdamas uniformą atstovauji instituciją, įstaigą. Tai verčia pasitempti, o tokia dvasia mane nuteikia pozityviai“.

Vilma pasakoja, kad pavilioti neramios „dūšios“, ieškoti laimės šeima buvo išvykusi ir į Jungtinę Karalystę, tačiau ten sau pasitvirtino tik seną tiesą, jog namie yra geriausia ir po pusantrų metų grįžo atgal. „Labai malonu, jog „Kautra“ mus vėl priėmė į tą pačią poziciją –  tęsėme darbus lyg pertraukos ir nebūtų buvę. Gavau ir naujų atsakomybių – apmokyti naujai „iškeptus“ autobusų vairuotojus“, – džiaugėsi S. Petkevičius. Pašnekovas pasakoja, kad ir instruktoriaus pareigos jam artimos dėl darbo kariuomenėje, kurioje dirbdamas vadovavo 142 kareivių, 6 karininkų ir 12 lygtinių kuopai.

„Kaip ir kariuomenėje matosi, ar žmogus tinkamas šiai pozicijai ar netinkamas“, – teigė  Saulius. „Apmokant naujus vairuotojus į priekį važiuoju pats bei sakau, kad mokinys stebėtų visą procesą: keleivių priėmimą, darbą su kasa, maršrutus ir pan. Vairuoti atgal dažniausiai įpareigoju mokinius. Labai smagu, kai pokalbio metu mokinio akys dega ir matai, jog jam tikrai įdomu ir jis geba tai daryti“.

Pasakodamas apie savo apmokymus Saulius prisimena, jog sunkiausia buvo išmokti dirbti su kasa. Maršrutai ir pats vairavimas jam visada buvo paprasta užduotis, tačiau buhalteriniai dalykai – patys sunkiausi.

Besidalindamas įspūdžiais iš kasdieninio darbo Saulius džiaugiasi, kad keleiviai tampa sąmoningesni ir vis dažniau prisisega saugos diržus. Žmonės pradeda suprasti, kad visos taisyklės kuriamos dėl jų saugumo.

Keleivės džiaugiasi moterimi vairuotoja

Vairuotojas nepamiršta kiekvieną kartą kelionės pradžioje ar įlipant naujiems keleiviams garsiai priminti apie saugos diržus, tačiau yra pasitaikę ir kuriozinių situacijų. „Važiavau su miesto tipo autobusu, kuriuose nereikalingi diržai ir iš įpročio priminiau keleiviams, kad prisisegtų. Tada stojo tyla ir girdžiu, jog kažkas iš galo šaukia: „Vairuotojau, o kur diržai?“, – juokiasi S. Petkevičius.

Kalbėdamas apie keleivių įpročius keliaujant autobusu, pašnekovas įvardijo, jog naršymui internete žmonės dažnai naudojasi autobusuose veikiančiu bevieliu internetu, rozetėmis savo išmaniesiems įrenginiams pasikrauti.

Paklausta, kaip keleiviai reaguoja į moterį už autobuso vairo, Vilma atviravo, kad situacija gerokai pasikeitusi. Jei anksčiau sulaukdavo iš vyrų pajuokavimų, kad kelionės tikslo greičiausiai nepasieksime, tai šiais laikais į tai žiūrima labai pozityviai.

„Moterys net apsidžiaugia, kad vairuoja moteris ir džiaugiasi maloniu bendravimu. Vyrai, skirtingai nei moterys, dažnai burba ko nors paklausti“, – juokėsi V. Petkevičenė.

Darbo vairuojant autobusą užsienyje patirties turinti Vilma pasakojo, kad užsienyje vairuojanti moteris yra įprastas dalykas ir nieko nebestebina bei pasidžiaugė, kad „Kautroje“ šiuo metu autobusus vairuoja daugiau nei 20 moterų.

Kaip įdomiausią kelionę pašnekovė prisimena, kaip teko keliauti maršrutu į periferiją, o kelionės metu taip susibičiuliavo su autobuso keleivėmis, jog pakeliui net apsimainė receptais bei nuoširdžiai išsikalbėjo.

Kaip įsimintinus įvykius Saulius pasakojo nutikimus kelionių metu. „Kartą matau: paskui autobusą bėga ir mojuoja rankomis kažkoks vyras. Galvoju, kad jei taip intensyviai stabdo, kažkas nutiko. Sustojau, atidarau duris, o šis klausia „Vairuotojau, gal Ryga pravažiavo?“. Arba pasitaiko atvejų, kai sustabdo vairuotojus pasitikslinti, kiek valandų“, – juokėsi pašnekovas.

Saulius ir Vilma džiaugiasi, kad pavyko susiderinti darbo grafikus, todėl į darbą ir iš jo dažniausiai keliauja kartu, o keliaudami iš darbo spėja pasikalbėti, pasipasakoti apie savo dieną, aptarti dienos įspūdžius. Pasak Vilmos, dirbant kartu šeima tampa gerokai artimesnė.

Saulius paantrino žmonai, jog bendra veikla tik suartina. „Nors ir dirbame kartu, tačiau vairuodami skirtingus autobusus dar spėjame ir vienas kito pasiilgti“, – šypsojosi pašnekovas, linkėdamas kiekvienai šeimai atrasti kuo daugiau bendros, ryšį kuriančios  veiklos.

Ankstų trečiadienio rytą Kauno autobusų stotyje buvo skiriama ypatingai daug dėmesio saugiam keliavimui. Vežėjų ir policijos atstovų organizuotos akcijos metu keleiviams buvo dalinami atšvaitai bei priminta apie būtinybę kelionės metu segėti saugos diržus.

“Ilgėjant tamsiam paros laikui norime atkreipti visų dėmesį į saugų keliavimą. Kad ir kokie modernūs bebūtų autobusai keleiviai tęsia savo keliones išlipę iš jų. Ir yra labai svarbu, kad tęsdami jie būtų gerai matomi. Ypač mažiau apšviestose vietovėse. Keleiviai teigiamai priėmė atšvaitus, dalis dar ir artimiesiems paėmė prižadėję nešioti”, – kalbėjo bendruomenės pareigūnė Reda.

Dalindami atšvaitus ir lipdami į autobusus policijos atstovai keleiviams taip pat priminė būtinybę kelionės metu segėti saugos diržus.

“Šiais metais aktyviai dirbame, primindami keleiviams apie saugos diržų svarbą. Ir šios akcijos tikslas nebuvo pagauti diržų nesegančių keleivių ar juos kaip nors įspėti. Norėjome tik dar kartą draugiškai priminti, patarti. O su policijos atstovų pagalba manau žinia dar geriau įsiminė”, – kalbėjo “Kautros” atstovas Mindaugas Sakalauskas.

Anksčiau atliktos vežėjų apklausos metu net 68% apklaustųjų minėjo, kad nesisega saugos diržų kelionės metu. Taip pat beveik pusė (48%) apklaustųjų nežino apie būtinybę segtis saugos diržus kelionės tarpmiestiniu autobusu metu.

Vidmantas Ščepanskas per dešimtmetį tapo neatskiriama „Žalgirio“ komandos dalimi, todėl net ir iš gilaus miego pažadintas galėtų pasakyti, kokius gėrimus mėgsta Paulius Jankūnas ir kokią „saugią“ vėlavimo normą toleruoja Šarūnas Jasikevičius.

Pirmoji kelionė atgal – su kartėliu

Per savo darbo 10-metį Žalgirio autobuso vairuotojas Vidmantas Ščepanskas tapo puikiai pažįstamu savotišku komandos talismanu. „Pats labai mėgstu krepšinį, gal dėl to ir krepšininkus smagiau vežioti nei futbolininkus“, – sako Vidmantas, kuris jaunystėje gimtuosiuose Raseiniuose taip pat žaidė krepšinį. Nenuostabu, kad visi Eurolygos treneriai jam pažįstami, o vienas mėgiamiausių – ispanas Joanas Plaza (buv. „Žalgirio“ vyriausiasis treneris) pakvietė ir į savo atsisveikinimo renginį Žalgirio arenoje.

Anksčiau su futbolo klubu dirbęs ir vėliau prie „Žalgirio“ prisijungęs Vidmantas puikiai prisimena ir pirmąsias rungtynes, kurios toli gražu nebuvo saldžios – tuomet kauniečiai pralaimėjo principiniam varžovui Vilniaus „Lietuvos rytui“.

Nors kaunietis jau senokai tapęs žalgiriečių šeimos nariu, jis aktyviai domisi ir tvirtai kylančiomis Europos žvaigždėmis. Šiuo metu tarp Vidmanto favoritų – slovėnų herojus Luka Dončičius.

Treneris aikštelėje, treneris ir autobuse

Taigi kokie tie žalgiriečiai, kai palieka adrenalino pilną aikštelę ir aplink nelieka minios sirgalių? Vidmantas išdavė, jog apie žaidimą autobuse beveik nekalbama, o didžioji dalis krepšininkų važiuodami šiuo naujausios kartos „Kautra“ autobusu stengiasi atitrūkti nuo rutinos ir kolegų, todėl dėmesį nukreipia į planšečių ekranus ar naudojasi media centrais. Joanas Plaza mėgdavo daryti rungtynių peržiūras autobuse, tuo tarpu Š. Jasikevičius leidžia komandai bent čia atsipūsti, nors… bando palaikyti tvarką kitur.

„Jasikevičius reiklus – mato, kokiu greičiu važiuoju. Atrodo žiūri į kompiuterį, o mato viską kelyje, išsako pastabas. Matyt, padeda sugebėjimas gerai matyti aikštę.  Labai nemėgsta, jei vėluojama 5 minutes – OK, jei 10 – jau negerai“, – atvirauja „Žalgirio“ vairuotojas ir sako, kad per visą dešimtmetį pavėlavęs yra vos vieną kartą. Tuokart komanda laimėjo 50 taškų skirtumu prieš pasvaliečius „Pieno žvaigždes“, todėl pavėluotos 15 minučių neturėjo atrodyti tokios skausmingos.

Mėgstamiausias Vidmanto krepšininkas – buvęs žalgirietis Mantas Kalnietis, nors dabar dažniausiai bendrauja su Pauliumi Jankūnu. „Paulius vis domisi autobusu, klausinėja, ar gerai važiuoja. Artūras Milaknis mėgsta pasignalizuoti, o Darius Songaila kadaise bandė pavažiuoti, tik bėda, pamiršo rankinį stabdį nuleisti, tad nepavyko pajudėti iš vietos“, – juokiasi ilgametis „Žalgirio“ palydovas.

Žino kiekvieno krepšininko skonį

Į rungtynes žalgiriečiai važiuoja ramūs ir susikaupę, nuolat naudoja išmaniuosius telefonus, ausines, todėl be elektros lizdų autobuse neapsieina. Jei laimi čempionatus ar taures, nuo dainų skamba visas autobusas. Tiesa, dainuoja net tik patys. Leidžia muziką ir autobuse. Vidmantas prisimena, jog kai dar žaisdavo Robertas Javtokas, viena populiariausių autobuse skambančių dainų būdavo Kaiser Chiefs „Ruby“. Dar krepšininkų labai mėgstama lietuviška muzika, kartais grojamos ir Butkutės dainos ar kauniečių himnu tapęs hitas „Žemyn upe“.

Viena iš Vidmanto pareigų – aprūpinti autobuso šaldytuvą ir žalgiriečius gaiviaisiais gėrimais, vandeniu. Pirmu smuiku čia groja „Fanta“, kokakola, po varžybų autobuse atsiranda netgi picų. „Kiekvieno skonį žinau“, – sako Vidmantas. „Žaidėjai mėgsta skirtingus dalykus. Užsieniečiai geria kolą ir „Fanta“. Tarp tokių mėgėjų – ir Ulanovas. Bene pagrindinis maistas autobuse po rungtynių – picos, nors, pavyzdžiui, Maskoliūnas labiau mėgsta salotas“.

Į trenerio vietą – pakaitomis

„Žalgirio“ autobusu Vidmantas neretai keleivius veža ir įprastais tarpmiestiniais „Kautros“ maršrutais. Pasak Vidmanto, standartiniame autobuse paprastai būna populiariausios pirmos ir paskutinės sėdynės. Tuo tarpu „Žalgirio“ autobuse visuomet užimta bus antra iš kairės sėdynė, kur pažymėta Š. Jasikevičiaus pavardė.

„Dažniausiai ją užima 10-12 metų vaikai. Jei jų būna daugiau, tai trenerio vieta netgi dalinasi ir sėdi pakaitomis. Jei keliauja vyresni žmonės, tuomet atsisėdę Š. Jasikevičiaus vietoje iškart skambina draugams, norėdami pasigirti, kad sėdi ant jo sėdynės. O fotografavimasis autobuso viduje ar prie jo vietos jau tapo įprastas“, – pasakoja Vidmantas.

Rugsėjo pabaigoje Hanoveryje vykusioje IAA komercinio transporto parodoje autobusų gamintojai iš Turkijos “Temsa” pristatė savo naujausius autobusus, esamas ir būsimas technologines naujienas. Įspūdžiais iš parodos dalinasi “Temsa” padalinio Lietuvoje vadovas Pranas Grigelis.

Dar didesnis elektrinis autobusas

Pirmasis “Temsa” elektrinis autobusas yra 9 metrų ilgio “MD9”. Modelis sėkmingai eksploatuojamas, pilnai įkrauta baterija gali nuvažiuoti iki 230 km. Planuojama, kad sekančios kartos MD9 elektrinis autobusas galės nuvažiuoti iki 300 km atstumą. Gamintojų siekis, kad autobuso baterija būtų įkraunama per 3 valandas.

“Atrodo daug metų visi kalbėjo apie elektrinius autobusus kaip apie ateitį, bet štai šiandien “Temsa” jau siūlo antrą elektrinio autobuso modelį”, – kalbėjo P. Grigelis.

Naujasis, parodoje pristatytas “Avenue Electron” autobusas bus 12 metrų ilgio, turės 35 sėdimas ir 85 stovimas vietas. Pilnai įkrautu akumuliatoriumi šis miesto autobusas galės nuvažiuoti iki 230 kilometrų. Įmonė teigia, kad sekantis žingsnis – vienu baterijos įkrovimu nuvažiuoti iki 350 kilometrų atstumą.

Naujiena vairuotojams – vienas pedalas

Dar viena įdomi naujovė pristatyta parodoje – naujieji elektriniai autobusai turės tik vieną pedalą. Tas pats pedalas tiek akseleruos, tiek stabdys autobusą jį atleidžiant.

“Gamintojai teigia, kad ši nauja sistema sumažins transporto priemonių stabdžių priežiūros sąnaudas, prailgins jų gyvavimo ciklą. Taip pat dar labiau prisidės prie aplinkos apsaugos”, – pasakojo “Temsos” atstovas.

Prie Adanos miesto, Turkijoje, įsikūrusi “Temsa” gamykla per metus pagamina virš 4,500 autobusų. Šiuo metu “Temsa” autobusai važiuoja net 66 šalyse visame pasaulyje. UAB “Kautra” yra oficialus “Temsa” autobusų gamintojo atstovas Lietuvoje. Šiais tarpmiestiniais autobusais keleiviai vežami Kauno, Vilniaus, Klaipėdos vežėjų.

Šią savaitę kauniečius pasiekė žinia apie nutraukiamą 51 maršrutinių taksi maršrutą. Vis tik įsiklausius į viešąją nuomonę, po diskusijų su savivaldybės transporto skyriumi, nuspręsta vykimą 51 maršrutu pratęsti mėnesiui – iki lapkričio 1 dienos imtinai.

“Kartais sprendimai turi būti greiti ir nepopuliarūs, bet turime atsižvelgti ir į keleivių interesus. Matome, kad daliai keleivių šis sprendimas gali sukelti nepatogumų ir viliamės, kad toks kompromisas padės suminkštinti 51 maršruto keleivių perėjimą į kitas miesto transporto alternatyvas”, – kalbėjo vežėjų atstovas Mindaugas Sakalauskas.

Per spalio mėnesį bus išanalizuota situacija ir miestiečiams pateiktos alternatyvos keliauti visuomeniniu transportu 51 maršruto trasoje.

“Per šį laiką miestas turės galimybę peržiūrėti maršrutus, išanalizuoti situaciją ir pateikti kauniečiams alternatyvą. Kauniečiais bus pasirūpinta tinkamai”, – minėjo pašnekovas.

Kaip buvo pranešta anksčiau šiuo žingsniu siekiama, kad maršrutinių taksi veikla Kaune taptų nenuostolinga.

“Darome viską, kad galėtume toliau tęsti darbą maršrutiniais taksi Kauno mieste. Maršrutiniai taksi nėra finansuojami iš savivaldybės ir turi išlaikyti save patys. Matome, kad komercinis transportas socialinės paslaugos teikti tokiomis sąlygomis negali. Ne kartą kalbėjome su miesto atstovais, darėme viską, kad maršrutiniai taksi taptų miesto visuomeninio transporto dalimi. Deja to padaryti nepavyksta kai partneriai nenori to paties. Nematydami perspektyvos turime peržiūrėti maršrutus ir nerentabilių atsisakyti. Sprendimas nėra lengvas, bet jis deja būtinas”, – pasakojo vežėjų atstovas.

Iki lapkričio 1 dienos (imtinai) 51 maršruto mikroautobusai važiuos įprastomis trasomis, jų grafikus galima rasti adresu www.kvt.lt

Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.

UAB „Kautra” nuolat investuodama į autobusų parką ir siekdama pagerinti viešojo transporto pasiekiamumą, pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 4 prioriteto „Energijos efektyvumo ir atsinaujinančių išteklių energijos gamybos ir naudojimo skatinimas“ 04.5.1-TID-K-519 priemonę „Viešojo transporto paslaugų prieinamumo didinimas”, įgyvendina projektą „Keltuvų judėjimo negalią turintiems žmonėms, dviračių laikiklių ir švieslenčių įrengimas autobusuose”. 

Projekto tikslas autobusuose įrengti keltuvus judėjimo negalią turintiems žmonėms bei švieslentes – regėjimo, klausos negalią turintiems žmonėms. Taip pat siekiant pagerinti darnaus ir ekologiško transporto sąlygas įrengti dviračių laikiklius, skirtus dviračiams vežti. Tikslas pasiektas 70-yje transporto priemonių įrengus tiksle numatytas viešojo transporto paslaugų prieinamumo didinimo priemones.

„Turėdami vieną jaunausių keleivinio transporto autobusų parkų Lietuvoje džiaugiamės, kad galime jį pritaikyti ir dar platesnei keleivių auditorijai – judėjimo, regėjimo ir klausos negalią turintiems žmonėms. Manau kiekvienas turi teisę patogiai keliauti, ateityje tokių autobusų tik daugės”, –  pasakojo „Kautros” generalinis direktorius Linas Skardžiukas.

Viešojoje erdvėje pradėjus vis daugiau kalbėti apie saugų keliavimą tarpmiestiniais autobusais ir poreikį segtis diržus vežėjai savo iniciatyva surengė apklausą keleiviams.

Apklausos metu buvo siekiama sužinoti kiek keleiviai žino apie saugų keliavimą, kokios priežastys lemia tai, kad jie nesisega saugos diržų kelionės metu. Rezultatais dalinasi vežėjos „Kautra” atstovas Mindaugas Sakalauskas.

Apklausos metu internetinėje svetainėje www.autobusubilietai.lt buvo apklausti skirtingų šalies autobusų vežėjų keleiviai. Viso buvo apklausti 792 vartotojai pirkę ar ieškoję autobusų bilietų internetu. Net 68% dalyvavusiųjų apklausoje minėjo, kad nesisega saugos diržų kelionės metu.

„Iš apklausos matome, kad tai yra kompleksinis klausimas. Keleiviai nežino apie būtinybę segtis diržus, ne visų vežėjų autobusai turi diržus, o dalis keleivių dar nesupranta poreikio keliauti saugiai. Tam rudens pradžioje  darėme akciją, kuomet „Kautros” administracijos darbuotojai lipo į autobusus ir priminė keleiviams apie saugos diržų svarbą. Lipo ir direktoriai, ir vadybininkai, ir stočių vadovai. Tai buvo ir pagalba vairuotojams ir priminimas, kad jie taip pat atkreiptų keleivių dėmesį į šią temą. Buvo puiki proga išeiti iš kabinetų ir pabendrauti su keleiviais”, – pasakojo vežėjų atstovas.

Didžioji dalis apklaustųjų (30%) paklausus kodėl nesisega saugos diržų atsakė, kad jų autobusuose tiesiog nėra.

„95% mūsų tarpmiestinių autobusų turi saugos diržus. Šiuo metu dirbame, kad visas 100% „Kautros” tarpmiestinių autobusų turėtų saugos diržus. Lietuvos transporto saugos administracijos iniciatyva leido dar kartą peržiūrėti savo autobusų parką, atkreipti dėmesį į šį svarbų klausimą”, – kalbėjo „Kautros” atstovas.

Pagal apklausos duomenis beveik pusė (48%) apklaustųjų nežinojo apie būtinybę segtis saugos diržus kelionės tarpmiestiniu autobusu metu. Pasak vežėjų atstovo šiuo metu daug dirbama informuojant keleivius apie saugos diržų svarbą.

 

Gegužės mėnesį Kauno valstybiniame  lėlių teatre  prasidėjo pastato rekonstrukcija. Pastoliais ir apsauginėmis tvoromis apsuptas teatras  labai tikisi žiūrovus pakviesti į atnaujintą salę  prieš Kalėdas.

„Laikinai netekę savo namų, ketiname dažniau leistis į gastroles  po Lietuvos regionus ir  atokiau nuo didžiųjų miestų gyvenantiems vaikams atvežti naujausius ir laiko patikrintus spektaklius, plačiai atveriančius duris į magišką pasakų, vaizduotės ir išmonės pasaulį,“ – mintimis apie naująjį sezoną dalinosi teatro vadovas Sigitas Klibavičius.

Laukiančių kelionių perspektyva  padiktavo ir 61 – ojo lėlių teatro sezono atidarymo vietą  – Kauno autobusų stotį, mielai sutikusią priglausti lėlininkus su žaismingu spektakliu  apie kaprizingąjį Zuikutį.

Rugsėjo 6 dieną daugiau nei 100 moksleivių iš Kauno rajono mokyklų Laukiamojoje stoties salėje buvo „apdovanoti“  nuotaikingu, interaktyviu KVLT spektakliu  „Zuikio kaprizai“.

„Turbūt nėra geresnės vietos teatrui nei pradėti kelionę po visą šalį nei Kauno autobusų stotis. Pirmas toks pasirodymas vaikams autobusų stotyje. Labai patiko, daug šypsenų ir nuoširdžios geros energijos“, – pasakojo Mindaugas Sakalauskas „Kautros“ marketingo grupės vadovas.

Šį ketvirtadienį Kauno autobusų stoties keleiviai laukę savo autobusų per pietus liko maloniai nustebinti. Stotyje netradicinį koncertą surengė Sakartvelo (Gruzijos) muzikos grupė „Bani Folk Band“.

Šitaip buvo pažymėtas Sakartvelo nepriklausomybės šimtmetis ir dar kartą atšvęsta draugiška Lietuvos ir Sakartvelo draugystė.

„Kaunas – tai miestas, esantis nacionalinių ir tarptautinių kelių kryžkelėje. O šalies centre esanti Kauno autobusų stotis tarsi ir apjungia visas kryžkeles“ – teigia koncerto organizatorius Žilvinas Švarplys.

Klausytojai įvertino iniciatyvą, panorusių išgirsti ir pabendrauti su choro atlikėjais netrūko. Iniciatyva pasiteisino.

„Kauno autobusų stotis yra tarsi kryžkelė, į kurią arba sugrįžtama, arba keliaujama norima kryptimi į kitą miestą. Šį kartą į Kauną atvežėme ugningąją Gruziją ir, regis, pataikėme“, – šyptelėjo bendrovės „Kautra“ marketingo atstovas Mindaugas Sakalauskas.

Kai galvojame apie įmonių vadovus, vykstančius į darbą viešuoju transportu ar dviračiu, dažniausiai mąstome apie vakarus ar holivudo filmus. Bet kartais pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Apie keliavimą į darbą dviračiu pasakoja keleivių vežėjos “Kautra” generalinis direktorius Linas Skardžiukas.

“Galva ir taip visuomet užimta planais, projektais. Patinka ryte tiesiog ramiai praminti ir per daug neapkrauti savęs mintimis. Važiuoji, saulė kyla, miestas bunda. Siūlyčiau kiekvienam bent vasarą išlipti iš automobilio. Kitomis akimis pamatai miestą”, – pasakojo L. Skardžiukas.

Pasak Lino į darbą ir atgal jis kasdien numina po 7 kilometrus. Kelionė dviračiu į darbą pašnekovui padeda palaikyti ir formą.

“Nesinori užsisėdėti prie stalo ir susitikimuose. Reikia pajudėti. O tam galimybių per darbus nėra daug. Tad kelionė dviračiu į darbą iš dalies tai atperka”, – kalbėjo dviratininkas.

Į darbą Žemuosiuose Šančiuose pašnekovas važiuoja Panemunės šilu palei Nemuną.

“Kaunas – žalias miestas, tad smagu, kai gali važiuoti ne tik kartu su automobiliais, bet ir miškais, parkais. Kai pavažiuoji šilu apsuptas gamtos, supranti kokios užterštos gatvės nuo eismo”, – minėjo pašnekovas.

L.Skardžiukas pasakoja, kad į darbą dviračiu važiuoja tik vasarą ir, kad keliones dviračiu riboja ne tik šilti orai.

“Prasidės rugsėjis ir baigsis mano sportas bei kasdienės kelionės dviračiu. Turiu moksleivę dukrą, tad reikia nuvežti ir į mokyklą, ir pasiimti iš būrelio. Tikiuosi savaitgaliais bent bus proga daugiau išminti”, – kalbėjo “Kautros” direktorius.

Pašnekovas taip pat mini, jog kiekvienais metais pavasarį ir rudenį su kolegomis vyksta į dviračių žygius skirtinguose Lietuvos kraštuose. Didesnė kompanija kelionėms renkasi autobusus, kad galėtų  keliauti kartu visi ir gabentis dviračius.

“Kokie keliavimo dviračiu minusai? Kad į darbą ateini su nuo šalmo pašiauštais plaukais”, – juokėsi pašnekovas.